Naujienos
| 2008 birželio 03 d. |
| Inovatyvūs metodai ugdant pilietiškas ir demokratines vertybes |
| Demokratiškumo ir pilietiškumo skatinimo projektus šalyje įgyvendinanti Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegija kartu su Vilniaus pedagoginiu universitetu ir Šiuolaikinių didaktikų centru 2008-aisiais užbaigė Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Pilietiškumo ir demokratinių vertybių ugdymas taikant inovatyvius metodus“. Refleksija apie projekto eigą ir rezultatus dalinasi projekto dalyvė Kauno J.Dobkevičiaus vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja bei muzikos mokytoja metodininkė Lina Viršilienė.
Mokytojas – šiandien Šiandieniniame pasaulyje, vyraujant konkurencingai aplinkai ir kintančiai visuomenei, neišvengiama ir švietimo kaita. Vykstanti švietimo reforma pateikia vis naujų atsinaujinimo aspektų. Vykdoma mokyklų tobulinimo programa, tvirtinami vis nauji švietimo dokumentai, atnaujinamos bendrosios ugdymo programos, modernizuojamas ugdymo turinys ir struktūra, kaskart naujinamos ir aukštųjų mokyklų studijų programos. Paradoksas tačiau, reali situacija ugdymo įstaigose dažnai ne tik, kad nekinta, bet neretai ir prastėja. Tačiau, kas nūnai darosi, jei kuriame gyvenimą, bet mūsų kūryba išnyksta; auklėjame vaikus, bet neišauklėtų vaikų vis daugiau; mylime vaikus, bet vaikai mūsų nemėgsta, o visuomenėje meilės vis mažiau; mokome, bet mūsų pamokos jokio stebuklo nekuria; suteikiame vaikams žinių, o jie nesidžiaugia; dirbame visuomenės labui, o ji mums nedėkoja; siekiame pagerinti gyvenimo kokybę, o gyvenimas vis blogėja ir blogėja, ir bematant ims triumfuoti bedvasė ir amorali tamsa. Mokytojas gimęs būti Dvasios didvyriu, bet nūnai jo Dvasia blėsta ir gesta. Mokytojo misija – vaiko ugdymas Gėrio ir Grožio priemonėmis, siekant dvasingos ir harmoningos smenybės, o mūsų veikla dažnai apsiriboja „plikų“ žinių brukimu ir aklu ministerijos nurodymų vykdymu. Ar ne dėl to kyla svarbiausios mūsų švietimo bėdos ir visos auklėjimo tragedijos? Nūdienos moralinių, etninių ir kultūrinių visuomenės vertybinių prioritetų sankirtoje ypatingai svarbiu ugdymo komponentu tampa auklėjimas ir dvasingumo puoselėjimas. Auklėjimo, kaip žodžio sąvoka rusų kalboje prasmingai aiškinama pedagogo Šalvos Amonašvilio: „v-os-pitanie“(rus. kalb.) – Ašies maitinimas. Auklėjimas - yra seniausia žmogaus ugdymo funkcija. Lietuviška žodžio auklėjimas šaknis artima su žodžio ugdymas pradu, kilusiu nuo žodžio augti, auginti, kelti į ūgį. Tai gi ugdymo esmė turėtų būti - ne tik sveiko fizinio kūno auginimas, bet ir dvasinės žmogaus ašies maitinimas – davsingumo puoselėjimas, kuris, tarsi medis, syvų imtųsi iš grožio ir gėrio apraiškų. Nereiktų pamiršti, jog ugdymas – daugialypė, daugiafunkcinė sąvoka, kuri savyje talpina auginimą, švietimą, mokymą, lavinimą, auklėjimą, formavimą. Tačiau, dažnai ugdytojai linkę šias funkcijas atidalinti ir nuo kitų atsiriboti. Taip mokytojas moko žinių ir lavina įgūdžius, o auklėjimą, bei formavimą tegu vykdo klasių auklėtojai, tėvai, visuomenė. Tačiau konkurencingoje visuomenėje besistengiantys pritapti tėvai, dažnai vaikų auklėjimą, vertybinių nuostatų bei elgesio normų formavimą palieka mokyklos, klasės auklėtojo atsakomybei. O kaip žinia klasės auklėtojas visų pirma yra tam tikro dalyko mokytojas ir už mokinių auklėjimą tegauna menkavertį atlygį. Būdamas tos pačios materialios visuomenės dalimi, jis dažnai auklėja tiek, kiek jam už tai moka tos pačios visuomenės išrinkta valdžia. Tai gi, kalbant apie šiuolaikinį ugdymo modelį ir ieškant tinkamos švietimo koncepcijos, ypatingai aktualu tampa atsigręžti į visuminę ugdymo sampratą, kurios vykdytojai - ugdytojai, mokytojai išmoktų žinių perteikimą ir įgūdžių lavinimą derinti, sąveikauti, integruoti su vertybiniu, doriniu, auklėjamuoju ugdymo pagrindu. Laikas suvokti, jog ugdymo proceso esmė – ne reglamentuotų žinių suma arba tų žinių įsisavinimo procesas, bet vadovavimas ieškojimams, dėl ko žmogus apskritai egzistuoja kaip Visatos būtybė, kokia žemiškojo pasaulio egzistencijos prasmė. Mokytojo pašaukimas - teikti vaiko dvasinei ašiai vaizdinių, padėti jam išryškinti savo esmę, pripildyti vaiko dvasinį pasaulį gerų, gražių, prakilnių pavyzdžių, gėrio meilės, kančios, atjautos, džiaugsmo ir bendro džiaugsmo, dvasingumo, didvyriškumo, pažinimo vaizdinių – žinių ir mokslo grožio vaizdinių. O kas gi pripidys ir pamaitins paties mokytojo dvasinę ašį, iš kur semtis žinių ir jėgų grožio ir gėrio kūrinių kūrimui. Parašyta daug naujų vadovėlių, metodinių rekomendacijų ir vis daugiau leidinių, projektų, kaip dirbti atsinaujinančioje mokykloje, bet ar jie tikrai paaiškina ir atskleidžia tikrąją ugdymo esmę. Atnaujintų bendrųjų programų projekte jau randame, jog mokinio pasiekimai vertinami ne tik kaip sukauptų gebėjimų, žinių ir supratimo bagažas, bet tolygiai svarbios tampa ir vaikui suformuotos arba susiformavusios nuostatos. Tik deja, iš programų rengėjų lūpų dažnai tenka išgirsti, kad bene sunkiausia ir yra įvardyti kokios nuostatos būtų siekiamybė. Daugelis jau garsiai teigia, kad tai yra svarbu, bet kaip tai padaryti žino vienetai. Šalia daugybės naujų leidinių, vykdomų projektų, remiamų ir Europos sąjungos pinigais, būtina paminėti netradicinį Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegijos su partneriais - Šiuolaikinių didaktikų centru ir Vilniaus pedagoginiu universitetu įgyvendintą projektą „Pilietiškumo ir demokratinių vertybių ugdymas taikant inovatyvius metodus“. Projekto tikslas – tobulinti mokytojų, siekiančių ugdyti mokinių pilietines, demokratines ir kitas vertybes, profesinę kompetenciją - padėti klasių auklėtojams ir visiems mokytojams kurti ugdymo pilnatvę, grįsta Gėrio ir Grožio pavyzdžiais. Organizuotų projekto seminarų metu buvo analizuojama klasės auklėtojo knyga „Grožio ir gėrio link“, kurios praktinis taikymas yra nesudėtingas ir gerai pritaikomas tiek klasės auklėtojo, tiek dalyko mokytojo darbe. Knygos turinys grindžiamas jau žinomais ir šalies muzikiniame ugdyme paplitusiais Asmeninės Prasmės bei Emocinio Imitavimo metodais. Knyga iliustruota S.Karalienės piešiniais, kompiuterinės grafikos ir fotografijos pavyzdžiais, kaip ugdomojo - auklėjamojo proceso dalimi turėtų tapti A.Navicko muzikos kūriniai. Šio straipsnio autorė savo praktikoje jau eilę metų taikydama minėtą metodiką savaip interpretuoja knygos „Grožio ir gėrio link“ ugdomąjį turinį. Auklėtojui – Mokytojui nebūtina griežtai naudoti tik knygoje pateikiamais pavyzdžiais. Atvirkščiai, paliekamos „laisvos rankos“, t.y. galimybė knygos idėjas taikyti kūrybiškai, pasirenkant ugdomąją medžiagą pagal klasės mokinių gebėjimus bei poreikius, mokyklos strategines nuostatas, mokytojo kompetenciją, bei asmeninę ugdymo koncepciją. Praktinės patirties pavyzdys Muzikos pamokos (5 klasėje) veiklas, kurioje reiktų klausytis J.Naujalio dainos „Lietuva, brangi“, skaityti ir analizuoti Maironio eilėraštį, solfedžiuoti dainos melodiją ir mokytis dainuoti I.Mažuikaitės dainą „Gimtinė“ galima nesunkiai suverti vadovaujantis tokia pamokos dorine nuostata: „Tėvynės grožis ir istorija kuriama mūsų rankomis“. Pamokos metu atliekant įvairias veiksenas (bendraujant diskusijoje, klausantis muzikos, mokantis dainų, skaitant poeziją, demonstruojant gimtinės vaizdus, fotografijas) mokiniai buvo tiriami siekiant įvertinti jų pilietinių ir tautinių vertybių požiūrių kaitą. Mokinių pasisakymuose atsispindėjęs turinys, buvo sugrupuotas į keturias vertybines pozicijas: 1) pilietinė socialinė: „Ką man reiškia žodis Tėvynė?“; 2) estetinė: „Kuo man graži tėviškės gamta?“; 3) dalykinė: „Ką aš žinau apie gimto krašto istoriją ir kuo ji man svarbi?“; 4) dorinė: „Koks mano indėlis į Tėvynės gerovę“? Pamokos pradžioje vykusios pradinės diskusijos metu mokinių pasisakymuose vyravo estetinės vertybės, t.y. mokinių grožėjimasis Lietuvos gamta, metų laikais, peizažais; mažesnė dalis mokinių, galėjo apibūdinti Tėvynės reikšmę žmogui, kaip savo namų šeimos pagrindą, Tėvynę tapatino su gimta vieta; dalykinė mokinių funkcija - nepatvari, nes tik keli mokiniai galėjo įvardinti istorines Lietuvos ir gimtojo krašto sąsajas; užfiksuota mažiausia - dorinė vertybinė funkcija: nė vienas mokinys negalėjo įvardinti, koks galėtų būti jo indėlis į tėvynės gerovę. Tolimesnės užduoties metu mokiniams buvo perskaitytas poeto Maironio eilėraštis „Graži, Tu, mano brangi Tėvyne“. Kiekvienas mokinys turėjo įsigilinti į eilėraščio poetinius vaizdinius ir apibūdinti savo potyrius bei asmeninius išgyvenimus šio kūrinio turinyje. Vėliau mokiniams buvo pasiūlyta klausytis J.Naujalio kūrinio “Lietuva, brangi” ir įvardyti autoriaus atskleistas asmenines nuostatas meilės Tėvynės grožiui ir istorijai. Trečioji veiksena skirta solfedžiavimui, kur pratimo melodija atliekama taikant (EIM) kartojimo principą ir išreiškiant vis kitas būsenas: pasididžiavimą protėvių žygdarbiais, grožėjimąsi Tėvynės peizažais, džiaugsmą pavasarinio vyturio giesmėje, ramybę vakaro saulėlydyje, susikaupimą dvasios šventovėje, susidomėjimą istoriniais įvykiais, ilgesį artimiesiems kurie toli nuo gimtinės ir kt. Išraiškai ir muzikiniam atlikimui stiprinti demonstruojamos meninės fotografijos su Lietuvos bei gimto krašto peizažais. Vėliau dainuojama daina “Gimtinė”, kurios turinyje atskleidžiamas gimtinės gamtos grožis, metų laikų kaita, bei žmogaus darbštumo, kaip Tėvynės puoselėjimo, vertybė. Pamokos pabaigoje vykdoma diskusija, kiek nuo mūsų kiekvieno priklauso gimtinės grožis ir jos ateitis. Įvertinant pamokos tikslo realizavimą mokiniai pakartotinai apklausiami pamokos pradžioje iškeltais klausimais. Mokinių pasisakymai veiklos pradžioje ir pamokos pabaigoje akivaizdžiai pakito. Išaugo estetinio gėrėjimosi pozicija, sustiprėjo dorinė vertybinė pozicija, prasiplėtė pilietinė socialinė ir dalykinė vertybių samprata. Pastebėtas mokinių poreikis kūrybinei integracinei veiklai, stiprėja motyvacija, padidėjo muzikinio išraiškingumo, dainos atlikimo lygmuo. Tai tik vienos muzikos pamokos pavyzdys. Tačiau kiekvienas mokytojas ar klasės auklėtojas pavartęs knygą „Gėrio ir grožio link“ arba apsilankęs internetiniame projekto tinklalapyje www.piliciauskas.info, ras minčių ir konkrečių pasiūlymų bei pavyzdžių savo pamokų ar klasės valandėlių turtinimui. Akivaizdu, kad tokia veikla tapdama kryptinga ir nuoseklia, pasitarnaus harmoningam dalyko pažinimui, bei mokinio (beje ir mokytojo) dvasinės ašies augimui. |
